Lietuvos totoriai, gyvenantys Lietuvoje nuo XIV amžiaus, atsivežė į Lietuvą savo legendinį valgį –čeburekus. Čeburekas – iš turkų kalbos atėjęs žodis, reiškiantis „pyragėlis iš plonai iškočiotos prėskos tešlos su avienos įdaru“. Suprantama, iki mūsų dienų Lietuvos totoriai čeburekus ruošia ir dabar gamina tik su aviena.
Autentiškų čeburekų ruošime svarbiausias dalykas – tešla, ir kuo paprastesnis tešlos receptas – tuo gardesni bus čeburekai.
Mėsos (avienos, ožkienos, veršienos, jautienos) įdaras turi būti ne tradiciškai lietuviškai maltas, ne faršas, o būtinų būtiniausiai – kapotas.

Totoriai, Krymo ir Azijos kepėjai mėsą kryžmai kapoja aštriais peiliais.

Autentiškas receptas

500 g išsijotų kvietinių miltų išmaišykite su 5 g druskos, 250 g vandens ir 30 g alyvuogių, rapsų arba saulėgrąžų aliejaus. Tešlą gerai išminkykite. Ji gausis kietoka. Tešlos gumulą įvyniokite į virtuvinę plėvelę ir pusvalandį palaikykite kambario temperatūroje. Paruoštą tešlą plėvelėje palikite valandai pastovėti dubenyje šaldytuve. Po to dar kartą perminkykite, kad tešla taptų vientisa ir elastinga, tešla turi nelipti prie rankų. Tikri totoriški čeburekai yra daromi tik iš 50 g tešlos gabalėlio.
Iškočiojus išeina užkandinės lėkštės dydžio plonas paplotis, o iškeptas būna ne ilgesnis negu 20 cm ir ne platesnis negu 10–12 cm.
Šeimininkių patarimas, kad bandelėms reikia kuo daugiau įdaro, čeburekams netinka, nes vienam delno dydžio (20×10 cm) čeburekui reikia tik 50 g mėsos įdaro, – tai yra auksinė taisyklė, ir taip priimta visur, kur gamina totoriai.
Senovinis totoriškas avienos įdaras – labai smulkiai sukapoti 450 g liesos avienos, 50 g avies lajaus, išmaišyti su 300 g labai smulkiai kapotų svogūnų, 200 g kefyro, pagardinti 10 g druskos, 2 g maltų kalendrų sėklų ir 1 g maltų juodųjų pipirų. Dar geriau dėti 5 g smulkiai supjaustytų šviežių kalendrų arba 1 g džiovintų kalendrų. Viena porcija įdaro vienam čeburekui – 50 g.
Kepkite įkaitintame aliejuje (gruzdinimo temperatūra – 180 laipsnių) iki auksinės rudos spalvos.