Lietuvių kalbos žodis „gira“ savo kilme yra siejamas su žodžiu „gerti“ ir pirmine reikšme galėjo būti vartojamas tiesiog gėrimui arba tiksliau – fermentuotam gėrimui pavadinti. Senovėje šiuo žodžiu Lietuvoje vadinti trys skirtingi gėrimai: obuolių, salyklinė ir duonos gira. Kita vertus, tas pats žodis „gira“ nurodo fermentacijos procesą ir turi kitą reikšmę – tiesiog „raugas“ ar „rūgštis“.
Taigi istoriškai lietuviškoje virtuvėje turime tris skirtingas giras. Dvi iš jų  – didesnių ir sudėtingesnių fermentacijos procesų dalys: salyklinė gira – alaus, o duonos gira – duonos. O štai obuolių gira – „savarankiškas“ gėrimas. Giros istorija gali siekti priešistorinius laikus. Viena seniausių galėtų būti obuolių gira, gaminta tiek iš šviežių, tiek iš džiovintų obuolių.
Gira, vadinama lietuviška, buvo vienas pirmųjų patiekalų, kurių receptai buvo užrašyti. Yra aptiktas rankraštinis lietuviškos obuolių giros receptas, datuojamas 1594 metais.

Autentiškas receptas

Įdėkite į statinaitę apie pusantro kilogramo džiovintos ruginės duonos, sulaužytos mažais gabalėliais, užpilkite 18–19 litrų karšto virinto vandens, o kai pravės, įdėkite apie 40 gramų vandenyje ištirpdytų mielių. Po 12 valandų nukoškite, įdėkite apie pusė kilogramo cukraus ir supilstykite į butelius. Kiekviename butelyje dar įdėkite griežinėlį citrinos (be grūdelių) ir keletą didelių razinų. Po 24 valandų gėrimas bus paruoštas. Jei laikysite vėsiai rūsyje ar ledainėje, galima porą mėnesių gerti.