Dzūkijoje ilgiausiai išliko tradiciniai lietuvių etninės kultūros ir gyvensenos bruožai. Materialinei ir dvasinei Dzūkijos kultūrai būdinga kupetiniai kaimai bei gatviniai kaimai su nedidelėmis sodybomis, medinės pintinės akėčios, rugių pjovimas pjautuvu, kūlimas spragilais, javų vėtymas vėtykle, moterų susibūrimai žiemos vakarais į verpimo ir kitas vakarones. Be žemdirbystės, gyvulininkystės, dzūkai dar vertėsi linininkyste, pienininkyste, bitininkyste, žvejyba upėse ir ypač miško gėrybių rinkimu – grybavimu, uogavimu.

Namai

Gyvenamasis pastatas dzūkų žemėse vadintas pirkia. Dauguma trobesių buvo mediniai, tik vietomis, kur daugiau molio ir akmenų, pasitaiko iš šių medžiagų sumūrytų tvartų ar kitų ūkinių pastatų. Dzūkai patys darydavosi padargus ir statydinosi trobesius. Sodybą sudarė pirkia, prieš ją stovintis svirnas, už pirkios – tvartas, ją užbaigdavo į eilę sustatyti kluonai. Toliau, paprastai prie upės ar ežero, stovėjo bendra kelių sodybų pirtis. Senųjų trobesių stogai – šiaudiniai.
Pagrindinis gyvenamasis būstas – tai viengalė arba dvigalė pirkia, pailgo stačiakampio plano su įėjimu iš šono į priemenę, per kurią patenkama į kitas patalpas. Svarbiausioji, pirkios, erdvė buvo skirta šeimai gyventi: čia visi valgė, galėjo dirbti, miegoti, joje šalia durų stovėjo krosnis, skirta valgiui gaminti, kampe priešais krosnį – stalas bei krikštasuolė – šeimos susibūrimo ir svarbiausių daiktų laikymo vieta. Pasieniais tilpo suolai, spintelės, lovos, viduryje lopšys, audimo staklės. Langų sienoje būdavo ne daugiau kaip po du, o priešais krosnies pakurą gyventojai įtaisydavo mažesnį už kitus langelį.
Priemenės paprastai siauresnės nei pirkios patalpa: jose laikomas ūkinis inventorius, iš čia lipama į palėpę, dalis priemenės neretai atskiriama kamarai ar virtuvei. Kitame pirkios gale, mažesniame ar prilygstančiame pirkiai, vienais atvejais būdavo seklyčia (skirta svečiams), kitais – kamaros.
Pirkioje prie krosnies stovėdavo puodšakės ir ližės, senieji špižiniai puodai ir molinės terlės ant pakuros. Indaujoje išrikiuoti šaukštai, mediniai ir moliniai dubenėliai, lentelės ir kiti buityje reikalingi namų apyvokos daiktai. Senojoje spintoje ant lentynų išguldyti audiniai: lovatiesės, rankšluosčiai, drobės rietimai. Lovon paguldytas šienikas (šiaudinis čiužinys) ir didžiulės plunksnų pagalvės, savo minkštumus slėpdamos stapkuotuose užvalkaluose. Kampe kabo rankšluostinė, o abipus jos iškabinti šventieji paveikslai. Visu pasieniu virš langų specialiai įrengtoje lentynėlėje rikiuojasi pinti ar iš medžio skobti gorčiai su gorčiukais, dėžutės su kuburkaitėmis, ir kiti nedideli rakandai smulkiems daiktams ar biriems produktams sudėti, pinti iš beržo tošies, pušies šaknies ar liepos karnos. Svirne – karbijos ir dailidžių įrankiai, o tvarte ir kluone – žemės ūkiui reikalingi padargai.

Ūkis

Iki kolektyvizacijos dzūkų moterys rugius pjaudavo pjautuvais (nuo XX a. pr. ir dalgiais), praktikavo trilaukę žemdirbystę, naudojo pintines akėčias, bites laikė kelminiuose aviliuose, pynė pintines (karbijas) iš šiaudų grįžčių ir lazdyno plėšų. Be įprastinių žemės ūkio darbų, šeštadieniais rengdavo plunksnų plėšymo talkas.
XX a. antroje pusėje moterys dar audė servetine technika keturnytes ar aštuonnytes lovatieses, rankšluosčius, be ankstesnių geometrinių raštų, plito rinktiniai augaliniai ir gyvūniniai.

Namų darbai

Pirkioje žmonės naudodavo žibalines lempas, lemputes (spinksules) arba balanas. Balanas, kurios padirbamos iš pušies medienos, įkišdavo į žibintus pakabintus vidury aslos. Jas daugiausia naudojo po 1914 metų rugsėjo mėn. pilietinio karo, kadangi nebuvo iš kur gauti žibalo. Moterys ilgais žiemos vakarais verpdavo linus arba avies vilnas, ruošdavo siūlus audimui arba mezgimui.
Pavasarį, kai visur atšildavo, moterys parinkdavo vietą ir žiemos metu išaustas drobes (riecimus) balindavo pievose, ištiesdamos ant žolės riecimus, kur arčiau šulinio arba balos. Tuos riecimus supildavo vandeniu, apibarstydavo pelenais, taip kartodavo, kol audeklas išbaldavo ir būdavo tinkamas siuvimui. Vyrai vakarais pindavo vyžus iš liepų karnų (žievės) arba megzdavo vyžas iš kanapių suktų siūlų, arba dirbo medines klumpes, arba kamarose maldavo girnomis kiaulėms pašarui miltus. Maldavo ir duonai miltus, nes tuo laiku buvo labai mažai malūnų. Todėl kiekvienas turėjo savo dviejų akmenų girneles. Vyrai labai anksti keldavosi, apie 1 valandą, užsidegdavo savo padirbtas lektarnes, į lektarnę įdėdavo žibalinę spinksulę, o jeigu žibalo neturėjo įstatydavo vaško žvakutę ir eidavo į kluoną javų kulti.

Kryždirbystė

Dzūkijoje dar gyvuoja senosios kryždirbystės tradicijos. Kryžiai statyti kaimuose, atskirose sodybose, kapinėse, bažnyčių šventoriuose, kryžkėlėse, šalia šaltinėlų ir upelių, prašant įvairių malonių, apsaugos nuo nelaimių. Kryžiai įvairių švenčių metu buvo puošiami, prie jų meldžiamasi.
Iki Pirmojo pasaulinio karo dzūkai vietomis tebegyveno didžiosiomis šeimomis – draugėmis (tėvai ir kelios jų vaikų šeimos). Ilgą laiką buvo paplitusios bendros talkos, gyvulių priežiūra, kaimo sueigos (kuopos).