Iki Pirmojo pasaulinio karo dzūkai vietomis tebegyveno didžiosiomis šeimomis – draugėmis (tėvai ir kelios jų vaikų šeimos). Ilgą laiką buvo paplitusios bendros talkos, gyvulių priežiūra, kaimo sueigos (kuopos). Čia ilgiau nei kitur tebebuvo švenčiamos įvairios kalendorinės šventės, iškilmingomis apeigomis palydimi žemės ūkio darbai, tebesilaikoma senųjų vestuvinių, laidojimo ir kitų papročių.
Pagrindinės šventės: Kalėdos, Velykos, Vėlinės.
Rudenį ir žiemą būdavo užsakomos bendros kaimo Mišios už mirusius artimuosius, elgetos apdalijami maisto produktais, po pamaldų giminės ir kaimynai rinkdavosi pietų į atminimą rengusius namus. Vietomis iki dabar per Vėlines drauge tvarkomos kapinės, degami laužai.
Dzūkijoje ilgiausiai išsilaikė ir saviti palankynų (gimdyvės lankymo), vestuvių, laidotuvių (raudos), Vėlinių (laužų deginimas kapinėse) ir kiti papročiai.