Dzūkai pasižymi ilgai išlikusia tautosakos, ypač, dainuojamosios tradicija. Dzūkijoje užrašyta daug archajinių rugiapjūtės, kalėdinių dainų, iki XX a. vidurio buvo paplitusios raudos.
Žiemos švenčių laikotarpiu Dzūkijos kaimuose buvo dainuojamos advento dainos ir žaidžiami vestuvinės tematikos žaidimai. Kalėdinės dainos buvo susijusios su kaimynų lankymo papročiu – kalėdojimu. Jose archajiškais simboliais vaizduojamas žiemos saulėgrįžos stebuklas, išsakomi šventiniai linkėjimai šeimininkams.
Dar subtiliau nei kalendorinės dainos prie gamtos ritmo buvo priderintos rugiapjūtės dainos. Pasak atlikėjų, vienos melodijos rugių lauke skambėjo rytą, kitos – vidurdienį, dar kitos – vakare, saulei leidžiantis. Vasarą laukuose skambėjusios dainos buvo atliekamos skardžiu balsu, kad toli girdėtųsi. Tai dainos, atliekamos apeiginių veiksmų metu (pjaunant paskutinį rugių pėdą, pinant pabaigtuvių vainiką, nešant jį iš lauko ir įteikiant šeimininkams), oracijos apie rugių augimą, linkėjimai baltos duonos, gero derliaus.
Tradicinis regiono dainavimo būdas buvo vienbalsis. Dzūkų melodijos pasižymi ištobulinta linearine raiška: plastiškomis melodinėmis linijomis, įvairiomis dermėmis, melizmomis.
Iki Pirmojo pasaulinio karo dzūkų vestuvėse, krikštynose ir kitose šventėse karaliavo smuikas. Senosiose vestuvėse kiekvienas pulkas – tiek jaunojo, tiek jaunosios – turėjo savo muzikantą, jaunųjų pulkams susitikus, susidarydavo dviejų, o kartais ir trijų smuikininkų ansamblis. Tarpukariu smuiką vis labiau stūmė XIX a. viduryje – XX a. pradžioje į Lietuvos kaimą atklydę modernūs muzikos instrumentai – gitara, cimbolai, vokiška, dar vėliau – rusiška armonika.
Populiariausi šokiai, rateliai, žaidimai:
⦁ „Šalia kelio avietėlė“;
⦁ „Šokinėkit, berniukai“;
⦁ „Verdu bulvienę“.
,,Žirklės“ – tai dzūkų piemenų pasilinksminimo šokis, kuriame vyrai puikuodamiesi savo išmone ir jėgomis, su lazdomis demonstruoja įvairiausius triukus. Visą tai stebi merginos ir pakursto šias varžytuves.