Tradicinis totorių būstas – medinis namas, puoštas raižiniais, dvišlaičiu arba keturšlaičiu stogu, tradiciniai kaimai – aūlai. Dažniausiai sodyboje būdavo gyvenamas namas, kluonas ir tvartas. Kai kurie gyventojai turėjo svirnelius. Pirktų modernių baldų neturėjo – jie buvo paprasti, gamino juos staliai. Lovos buvo padarytos iš lentų, kai kurie turėjo ir metalines, o jas pridėdavo šiaudų ir užtiesdavo marška. Kaldros buvo pakulinės. Rūbus laikydavo kuparuose, nes spintų beveik niekas neturėjo. Kai kurie turtingesni turėjo komodas. Pas daugelį grindų nebuvo, tik molinė asla. Ji visada buvo iššluota ir pabarstyta smėliu. Trobos apšviečiamos balanomis: į vadinamą „diedą“ įkišdavo ilgą sausą balaną. Vėliau atsirado mažos žibalinės lemputės, tačiau žibalas buvo brangus, jį taupė.
Kai kurie totoriai turėjo pirtis, kurias kūrendavo kas dvi savaites. Dažniausiai žmonės prausėsi namuose – balėjose. Muilą pirko, o kai per karą jo nebuvo, virė iš riebalų ir muilinio akmenuko. Rūbus skalbdavo pelenų šarme: užmerkdavo skalbinius, palaikydavo 2–3 dienas ir skalbdavo tame pačiame šarme. Po to išplaudavo švariame, dažniausiai šaltame vandenyje.
Indai buvo moliniai: moliniai ąsočiai (uzbonai), špižiniai puodai, mediniai šaukštai, samčiai. Virtuvėje iš lentų buvo padaryta spintelė, kurioje laikė indus. Puodai stovėjo ant pečiaus. Po antrojo pasaulinio karo pradėti naudoti emaliuoti indai. Turimą mėsą laikydavo rūsiuose, duobėse. Drabužius lygindavo lygintuvu, kurį įkaitindavo žarijomis. Buvo naudojami ir mediniai kubilai, kuriuose raugė agurkus, kopūstus.
Prie totorių sodybų buvo nedideli sodeliai, kuriuose augo obelys, kriaušės, vyšnios slyvos.

Žemės ūkio darbai

Atvykdami į Lietuvą totoriai atsivežė svogūnų, česnakų, agurkų, ajerų ir pradėjo puoselėti daržininkystės tradicijas.
Žemę totoriai dirbo arkliais, arė plūgais, kultivavo drapokais, sėjo rankomis iš sėtuvų. Augino miežius, rugius, kviečius, avižas, žirnius, bulves, daržoves. Javus ir žirnius, kad geriau derėtų reikėjo pasėti prieš Jurgines, nes per Jurgines žemę dirbti draudžiama. Baigus rugiapjūtę, iš žiupsnelio rugių nupindavo kasą, ją susukdavo ir šalia jos padėdavo duonos ir druskos. Moterys iš varpų nupindavo šeimininkui vainiką, o jis už tai pavaišindavo. Į klojimą javus veždavo vežimu. Žiemos metu reikėjo juos spragilais iškulti, nes kuliamųjų nebuvo. Po to grūdus vėtydavo (valydavo) – klojime ant grendymo mėtydavo su vėtykle. Švarūs grūdai nukrisdavo į vieną krūvelę, o blogesni likdavo. Juos sušerdavo gyvuliams.
Tvartuose laikė karves, avis, žąsis, antis, vištas. Pagal religiją, kiaules laikyti ir valgyti jų mėsa draudžiama. Pieną nešė į pieninę, avis pjovė mėsai, kiaušinius parduodavo. Vilną verpė ir mezgė kojines, pirštines, megztinius. Iš vilnos vėlė veltinius, o atliekamą parduodavo. Kailius išdirbdavo ir siuvosi kailinius.

Amatai

Tradiciniai amatai – audimas, siuvinėjimas, juvelyrika, akmens, medienos, odos apdirbimas. Raižių totoriai vertėsi daržininkyste. Kailiadirbystė buvo labiau paplitusi Butrimonyse. Totoriai garsėjo savo odininkų dirbtuvėmis, nors pagal išlikusius aprašymus išdirbtos odos nebuvo geros kokybės.