1930 metais Butrimonyse žydams priklausė 52 (iš 54) maisto prekių, avalynės, žemės ūkio padargų ir kt. parduotuvės, 6 aludės, 20 mėsinių, smuklė, 10 kepyklų, 1 degtinės parduotuvė, vaistinė, 2 gydytojai, 1 limonado įmonė, dirbo daugybė siuvėjų, laikrodininkų, dažytojų, stiklių, mūrininkų, gaisrininkų ir kt. Žydų pagrindinis amatas suponavo žydų telkimąsi aplink mažesnių miestų aikštes (kaip, pavyzdžiui, Butrimonyse), kur žydų architektūrai būdingas ne tik kompaktiškumas, bet ir didesni vitrinų langai.
Kitiems priklausė tokios įmonės kaip malūnas, elektros jėgainė ar kirpykla, nedideli fabrikėliai, kuriuose buvo siuvami batai, karšiama vilna, išdirbama oda, siuvamos kepurės, gaminai baldai. Meldėsi jie mūrinėje sinagogoje, vaikai lankė hebrajų mokyklą, laikėsi savo papročių, gyveno savo bendruomenės gyvenimą – tai padėjo jiems išlikti kaip tautai.
Žydams būdingi ne tik mediniai, bet ir mūriniai pastatai, du įėjimai – vienas iš gatvės pusės, skirtas prekybai, kitas – kasdieninis, įrengtas vidinio kiemo pusėje.

Namai

Namai, ar bent dalis jų, pastatyti labai arti vienas kito, ilgi, veikiausiai taip atkartojant žydams komfortišką urbanistinės vietovės užstatymo struktūrą. Iš šiandien išlikusių namų architektūros aiškiai matyti, kad esant šeimos poreikiui namai buvo didinami, pristatant jų dalis į kiemo gilumą, dėl to, kai kada, šalia gatvės esančios namo dalies stogo viršutinė riba galėjo skirtis nuo vėliau atsiradusių jo priestatų.
Žydų namų verandos atgręžtos į gatvę – pro verandą buvo patenkama į prekybines patalpas. Vidaus išplanavimas skiriasi nuo lietuviško stiliaus gyvenamųjų patalpų struktūros: grindys nesulygintos – jos laipteliais kyla į viršų, priderintos prie kalvos reljefo, namuose – daug pertvarų. Už žydų namų driekėsi jų valdyti žemės rėžiai skirti daržams, didesni dirbamos žemės plotai buvo aplinkinėse kaimo teritorijose.
Religingų žydų namuose turi būti atskirų indų, skirtų gaminti bei valgyti mėsos ir pieno produktams, nekalbant apie stalo įrankius, pjaustymo lentas, puodus, rankšluosčius. Taip pat turi būti atskiros kriauklės, darbinio stalo paviršiai. Šaldytuve tokie produktai išdėstomi ant atskirų lentynų.
Žydų namuose geriausiai pažįstami ir matomi daiktai gali būti Chanukos (žydų šventė pergalės II a. pr. m. e. prieš užkariautojus graikus, siekusius primesti žydams helenų religiją, garbei, švenčiama lapkričio–gruodžio mėnesiais) dekoracijos, šabo (judėjų kassavaitinė šventė, prasidedanti penktadienio saulėlydžio metu ir pasibaigianti šeštadienio vakare žvakidės, Kidušo (palaiminimas, atliekamas Šabo dieną, pilnai pripilant taurę košeriniu vynu arba greipfruto sultimis) vyno taurė (dažnai sidabrinė), maldaknygė, Biblija ir kiti senoviniai šventieji žydų tekstai, žydų kalendorius (platinamas sinagogos, košerinio mėsininko ar žydų laidojimo biuro), įvairių švenčių metu surinktų jarmulka (tradicinė žydų vyrų kepurėlė) kepurėlių (kippot) stalčius, Chanukos menora (devynių šakių žvakidė). Taip pat meno kūriniai, vaizduojantys Jeruzalę, Naujųjų metų, Chanukos ir Pascha sveikinimo atvirukai, kurie keičiasi kartu su metų laiku, tzedaka monetų dėžutės, skirtos kokiam nors žydų reikalui ar labdarai, košeriniai vynai, chalos kepalai (žydų kilmės duona), macų dėžutės (vėlykinis judėjų paplotėlis).
Žydų namuose visada būdavo pilna knygų dažniausiai parašytų žydų arba apie judaizmą, bet galima rasti ir kitokių. Knygos užpildo lentynas, yra sukrautos ant grindų, išsibarstę nuo stalų, vaikų kambariuose.
Žydai anuomet bendravo su savo kaimynais lietuviais ir totoriais, tarnavo nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje – kūrė tiek savo gyvenimą, tiek Lietuvos valstybę. Dauguma jų turėjo savo verslą ar gyveno iš savo amato.