Tik peržengę žydo namų slenkstį, prie durų staktos randame prikaltą dėklą su mezuza. Mezuza (hebrajiškai – durų stakta) tai pergamento lapelis, su užrašytais Šventraščio žodžiais. Tai yra ritualinis objektas, naudojamas tiek namuose, tiek ir sinagogoje. Tikima, kad mezuzos šventraščio žodžiai saugo namus. Įeidami ir išeidami iš kambario ar namų žydai simboliškai bučiuoja rankos pirštų galus ir jais prisiliečia prie mezuzos, taip ją pagarbindami.
Šabatas – pagrindinė, ypatinga, kiekvieną šeštadienį pažymima žydų šventė. Išvertus iš hebrajų kalbos „Šabat“ reiškia „neveikimas“. Šeštadienis buvo skirtas Dievo pasaulio kūrimui atminti, tad religingiems žydams tai buvo nedarbo diena. Prieš Šabatą sutvarkomi namai, pakeičiama patalynė, išsimaudoma, persirengiama švariais, tvarkingais drabužiais.
Šabatas prasideda penktadienio vakarą uždegant žakes, kurios buvo įstatomos į žvakides. Žvakių uždegimas simbolizuodavo dėkingumą Dievui – dangiškos šviesos kūrėjui, atskyrusiam tamsą nuo šviesos ir šventą Šabato dieną nuo kitų savaitės dienų. Per Šabato vakarienę žvakės degdavo tol, kol užgesdavo.
Uždegusi žvakes moteris pasakydavo specialią maldą ir vyrai su berniukais išeidavo į sinagogą.
Grįžę iš sinagogos vyrai nusiplaudavo rankas. Tada šeimos galva atsistodavo prie stalo ir pasakydavo maldą, laikydamas rankoje taurę vyno. Tai yra kidušo taurė. Šeimos galva tarsi palaimindavo vyną ir pačią šventę; jos pradžia pažymima kidušo (palaiminimo) ritualu.
Pagrindinės kalendorinės šventės: Roš ha-šana – žydų Naujieji metai, Purimas – pavasario šventė, Chanuka – pergalės šventė prieš užkariautojus graikus (šviečiama lapkritį-gruodį), Bar micva (krikštynos) – žydų iniciacijos ritualas.
Svarbiausios religinės šventės: Pascha, šabas, „Jom Kipur“ – atpirkimo diena švenčiama tarp rugsėjo 14 d. – spalio 14 d.
Šabo dieną – draudžiama pernešti daiktus iš vieno namo į kitą, draudžiama nutolti nuo namų tolesniu nei beveik 1 km atstumu.