Gausi tautosaka (stebuklinės pasakos, pasakėčios), savita žydų muzika.
Buityje giedotos liaudies ar autorinės giesmės (hebrajiškai zmirot), panašios į sinagogos giesmes. Apie XVIII a. pabaigą suklestėjo liaudiška buitinė muzika (lopšinės, raudos), vėliau – vestuvinės šokio pobūdžio melodijos, užstalės, meilės, vaikų dainos, baladės. Dažniausiai jos vienbalsės, kupletinės struktūros, pagrįstos mažoro ir minoro dermėmis (pasitaiko ir dorinė dermė). Jų melodika panaši į XIX a. pabaigos – XX a. pradžios vokiečių, lenkų, lietuvių liaudies dainų, miesto romansų (išskyrus Lietuvoje retai pasitaikančias padidintos sekundos pseudorytietiškas intonacijas). Iki XIX a. Lietuvos žydų buityje muzikos instrumentai naudoti retai. XIX a. pabaigos – XX a. pradžioje ėmė burtis klezmerių ansambliai (smuikas, klarnetas, kontrabosas, mandolina, citra, cimbolai), grodavę per pasilinksminimus, vestuves.
Paschos (Perėjimo), Sukotų (Derliaus) ir Šavuot (Toros gavimo) šventėse žydai liturgiškai šoka Viešpačiui džiūgaudami Jo akivaizdoje ir garbindami Jį. Būdingiausias žydų liaudies šokis – hora, šokamas per įvairias šventes. Jis atliekamas sustojus ratu ir susikibus rankomis per pečius. Gausūs liaudies šokiai, dažniausiai atliekami atskirai vyrų ir moterų, šokiui pritariama dainavimu, ritmas mušamas metalinėmis lėkštėmis. Vyrų šokiai (grupiniai ir poriniai) energingo ritmo, moterų šokis grindžiamas lėtu liemens siūbavimu.